Vedinė pasninkavimo tradicija

„Aš laikausi pasninko, kad kontroliuočiau savo kūną ir sielą. Jis man suteikia jėgų ir ryžtingumo siekti savo tikslo,“ – yra sakęs Mohandas Karamčandas Gandis, dar žinomas kaip Mahatma Gandis. Tikriausia kiekvienas esame girdėję apie pasninką, o daugelis vienokį ar kitokį pasninkavimo metodą išbandėme ir savo gyvenime. Vedose pasninkavimo tradicija ypač gili ir aprašoma labai plačiai.

 

Visos tautos nuo seniausių laikų turėjo savas tradicijas, kaip dvasiškai tobulėti ir apsivalyti: krikščionybėje tai advento, gavėnios laikotarpis, judaizme  – šabas, kuris prasideda kiekvieną penktadienį ir baigiasi šeštadienį, o vedinėje kultūroje tam skiriamos ekadašio dienos, apskaičiuojamos pagal mėnulio fazių kaitą, – šiomis dienomis Mėnulio įtaka žmogui yra labai stipri.

 

Pasninkavimo dovanos

Nors pasninko idėja išlikusi ir šiais laikais, žmonės nebežino tikrosios pasninkavimo prasmės ir nebemoka pasinaudoti jo teikiamomis galimybėmis ir dovanomis. Mes, vakariečiai, dažniausia pasninkaujame, badaujame ar kitaip apribojame savo mitybą siekdami vieno – sumažinti kūno svorį, kuris auga nesveikai ir nevisavertiškai maitinantis.

„Per pasninko dieną susitvarko visos nesubalansuotos došos, užsidega virškinimo ugnis, normalizuojasi kūno ir proto būsena.“

 

Viename iš trijų didžiųjų ajurvedos traktatų „Aštanga hridajam“ rašoma: „Per pasninko dieną susitvarko visos nesubalansuotos došos, užsidega virškinimo ugnis, normalizuojasi kūno ir proto būsena. Atsiranda fizinis lengvumas, sveikas apetitas ir troškulys, gera nuotaika ir virškinimas, taip pat kūno stiprybė ir energija.“

Ten taip pat išvardijama, kokių fizinių ir psichinių dovanų galime gauti pasninkaudami: jausmų ir judamųjų organų švarą, tinkamą apsivalymą, kūno lengvumą, sveiką apetitą, laiku kylantį alkio ir troškulio atsiradimą, perikardos ir gerklės srities švarumą, kūno atsipalaidavimą, budrumą, laisvę nuo tingėjimo.

 

Kada pasninkauti?

Šventos pasninko dienos padeda bet kuriai sielai sudeginti daugybę nuodėmių ir dar šiame gyvenime išsivaduoti iš nuolatinio gimimų ir mirčių rato, kuriame sukamės gyvenimas iš gyvenimo. Ekadašis suteikia potraukį siekti atsižadėjimo, padeda atsikratyti noro mėgautis materialiu pasauliu ir tenkinti jusles.

"Šiomis dienomis žmonės susilaiko nuo grūdinių ir ankštinių kultūrų valgymo bei stengiasi kuo daugiau laiko skirti maldai ar kitokiai tarnystei Dievui."

 

Vedose galime rasti daug žinių apie tikrą pasninką, kuris vadinamas ekadašiu: „eka“ reiškia „vienas“, o „daši“ – „dešimt“. Ekadašis – tai vienuolikta diena po mėnulio pilnaties ir vienuolikta diena po jaunaties. Šiomis dienomis žmonės susilaiko nuo grūdinių ir ankštinių kultūrų valgymo bei stengiasi kuo daugiau laiko skirti maldai ar kitokiai tarnystei Dievui. Taigi, ekadašio paskirtis ne tik išvalyti savo organizmą reguliariai pasninkaujant, susilaikant nuo atitinkamo maisto – jo metu palanku atidžiau pažvelgti į save ir savo asmeninius santykius su Dievu.

 

Kas gali pasninkauti?

Pasinaudoti šia palankia diena ir gauti materialios naudos gali kiekvienas, net ir tas, kuris nesiekia išsivaduoti iš materialaus pasaulio. Vedos sako, kad šiame pasaulyje yra dviejų tipų žmogiškos būtybės: vienų sąmonė yra dvasinė ir jie gyvena pagal šventraščių nurodymus, o kitų – materiali, jie gyvena neišmanyme, nesilaikydami jokių nurodymų. Tačiau Dievui visos sielos yra Jo vaikai ir iš gailestingumo Jis sukūrė apvalomuosius procesus, tokius kaip ekadašis, kad kiekvienas jų besilaikantysis galėtų dvasiškai tobulėti.

Vedinėje tradicijoje ekadašio – askezės – dienų laikosi tie, kurie eina sanatanos dharmos keliu. Sanatana dharma – tai amžina gyvos būtybės padėtis Dievo atžvilgiu. Kiekviena gyva būtybė yra amžina Dievo tarnaitė. Tai reiškia, kad žmogus gyvendamas šioje Žemėje turi išmokti kiekvieną sekundę tarnauti Dievui, kuris sako: „Iš visų augalų man brangiausias Tulasi medelis, iš visų mėnesių brangiausias – Kartika, iš visų maldininkų lankomų vietų – Mano numylėta Dvaraka, iš visų dienų Man maloniausia Ekadašio diena.“

 

Kaip laikytis ekadašio?

Norint pasiekti didžiausią gėrį per ekadašį, reikia laikytis atitinkamų taisyklių ir nurodymų. Jeigu žmogus atidžiai jų laikosi ir tą dieną būna Dievo sąmonėje, tai ekadašis pakelia puolusią tokio žmogaus sielą iki jos natūralios būsenos – mylinčio Dievo tarno padėties. Todėl ši diena dar vadinama „geriausia galimybe iš visų galimybių“. Tokia yra tikroji ekadašio jėga.

 

  • Pasninkas reiškia visišką susilaikymą nuo maisto ir gėrimo. Jeigu tai neįmanoma, vieną kartą dienoje (po pusiaudienio) reikia valgyti maistą, kuriame nebūtų grūdinių ir ankštinių kultūrų. Toks maistas sanskrito kalboje vadinamas nakta – tai šakniavaisiai, vaisiai, vanduo, pieno produktai, riešutai, cukrus ir daržovės, vartojami vakarienės metu.
  • Krišna Ardžunai „Bhagavadgytoje“ sako, kad tas, kuris visiškai laikosi ekadašio – nei geria, nei valgo, – gauna visą apdovanojimą, o tas, kuris valgo naktą, gauna pusę dovanų.
  • Ekadašį reikia nutraukti per 2,5 valandos po saulės patekėjimo – dvadašyje.
  • Svarbiausias nurodymas per ekadašį – nevalgyti grūdinių ir ankštinių kultūrų, stengtis vengti špinatų, medaus, baklažanų, kvapiųjų ferulų (asafetidos), jūros druskos.
  • Vartoti homeopatinius vaistus tą dieną gali tik tie, kurie tuo metu serga.
  • Atsitiktinai praleidę ekadašio dieną, galite pasninkauti kitą dieną, kuri vadinama dvadašiu.
  • Atsidavusysis, prieš pradėdamas pasninkauti, turi tvirtai nuspręsti griežtai laikytis šio įžado, tada mokyto šventiko brahmano paprašyti, kad jis išmokytų tinkamai pasninkauti, ir tik tuomet imtis askezės.
  • Vaišnavui per ekadašį reikia platinti Krišnos sąmonę tarp žmonių ir nuolat medituoti į Aukščiausiąjį Dievo Asmenį.
  • Jeigu įmanoma, šią dieną reikia vengti sunkaus darbo ir visą laiką skirti maldai.

 

Straipsnis iš žurnalo "Vedos", 2019 m.

Create Your Own Website With Webador