Kaip automobiliui reikalingas kuras, taip ir žmogui reikalingas maistas – tai gyvybinė energija. „Deja, žmonės pirmiausia save tapatina su kūnu, todėl valgydamieji jie siekia patirti laimę“, – sako ajurvedos gydytojas, bhakti jogas ANANTARA DAS. Vedos moko, kad maistas reikalingas gyvybei palaikyti, energijai teikti ir prisiliesti prie Dievo. Taip, maistas gali padėti patirti dievišką meilę, bet tik tuomet, jei valgomas jam paaukotas. Toks maistas apvalo širdį ir atskleidžia žmogaus dvasinę prigimtį.

Švarus maistas – iš keturių produktų

Pasak Anantaros das, šiuolaikinis žmogus visais būdais stengiasi ieškoti laimės. Maistas, gėrimai, tabakas, drabužiai, automobiliai, kelionės – įvairiausiais būdais jis stengiasi pajusti laimės skonį, kaip ir Napoleonas, kuris valgymo malonumą siekė tęsti keturias valandas. Tai tėra laimės iliuzija. Ji žmones apėmė prieš 5 000 metų, kai prasidėjo Kali juga – geležies amžius. Tuomet žmonių sąmonė stipriai smuko ir jie prarado tikrąjį suvokimą, kaip teisingai gyventi, elgtis šeimoje, pradėti ir auginti vaikus, netgi valgyti. Nežinodami, kaip teisingai maitintis, ką ir kada valgyti, jie pradėjo sirgti.

Vedų žinios gali grąžinti žmones į tuos laikus, kai egzistavo dvasinė kultūra ir žmonės maistą laikė Dievo malone, o ne jų norus tenkinančia preke. Kad patirtume šią ypatingą maisto galią, reikėtų atsižvelgti į kelias maisto ruošimo taisykles. Anot vedų filosofo Anantaros das, maistas turėtų būti ruošiamas ne šeimos nariams, o Dievui. Prieš gaminant reikėtų išsimaudyti, švariai apsirengti, būti geros nuotaikos, švarios sąmonės ir, svarbiausia, gaminant neragauti. Tik toks maistas gali būti aukojamas Dievui. Mintimi ar malda reiktų padėkoti Dievui už teikiamą valgį arba nunešti paaukoti prie altoriaus, jei namie toks yra.

„Sakoma, kad, jei būna skanu, Dievas ateina, pažiūri ar net paragauja. Taip maistas tampa prasadu – Dievo malone, kuri žmogui teikia tiek psichinę, tiek dvasinę naudą“, – tikina Anantara das. Švarus maistas, tinkantis aukoti Dievui, gali būti pagamintas tik iš keturių produktų: daržovių, vaisių, grūdų ir pieno produktų. Beje, aukojant maistą transformuojasi tolesnis jam sunaudotų gyvų būtybių gyvenimas – sakoma, kad daržovė ar vaisius gali pereiti į kitą evoliucijos etapą ir kitame gyvenime gauti gyvūno kūną.

Be peilių ir šakučių

Ajurveda aiškina, kad pusryčius žmogus turėtų valgyti nuo 6 iki 8 valandos, pietus – nuo 12 iki 14 valandos, o vakarienė turėtų būti suvalgoma 18–20 valandomis, kol nenusileido saulė, mat jos energija padeda virškinti maistą. Pusryčiams reiktų rinktis lengvesnį maistą – mirkytus riešutus ar džiovintus vaisius, jogurtą, varškę, medų, grikių košę. Tai vienintelis dienos metas, kai galima valgyti saldžius produktus. Pietūs turėtų būti sočiausi – jų metu su maistu reiktų gauti visus šešis skonius. Vakarienei reiktų rinktis ką nors lengva – garintas daržoves, sriubą, karštą pieną.

Prieš valgant labai svarbu nusiplauti rankas, išsiplauti burną, prasivalyti akis ir pašlapinti plaukus. Taip mes atsiribosime nuo materialiosios energijos. Palankiausia valgyti iš auksinių, sidabrinių ar metalinių indų, nes juose nelieka mūsų energijos likučių. Valgydami prasadą mes bendraujame su Dievu, todėl tuo metu nereiktų žiūrėti televizoriaus, skaityti laikraščio, o verčiau atsipalaiduoti ir pasistengti pajusti maisto skonį. „Vedinėje virtuvėje valgant nenaudojami peiliai ir šakutės – maistas toks lengvas, kad nėra ką pjaustyti ar badyti. Lengvai valgai – lengvai jautiesi, lengvai užmiegi“, – sako Anantara das.

Pavalgius reikia išsiskalauti burną, nes maisto likučiai gali kenkti dantims, o likęs skonis žadinti apetitą. Rekomenduojama pašlakstyti akis, kad žiūrint į maistą jo vėl nesinorėtų, užlašinti keletą vandens lašų ant galvos, kad apie jį nebeliktų minčių. Valgyti reikia saikingai – stotis nuo stalo dar jaučiantis šiek tiek alkanam.

Prasadu reikia dalintis

Pavalgius būtina susitvarkyti, išplauti visus indus, nuvalyti trupinius. Išmesti maisto negalima, nes tuomet karma atsigręš kitu galu – kitame gyvenime neturėsime ką valgyti. Maisto likučius reiktų pakasti po medžiu arba išpilti į vandenį, kad pasivaišintų kitos gyvos būtybės. Kitai dienai apdoroto maisto pasilikti negalima, nes jis nebenaudingas. Valgydamas jį žmogus tampa apatiškas, agresyvus, nelaimingas, pamažu degraduoja.

Pagal senąsias tradicijas prasadas – tai maistas, kuriuo reikia dalintis. Pasak Anantaros das, anksčiau žmonės išeidavo į lauką ir tris kartus sušukdavo: „Kas nori valgyti?“ Jei niekas neatsiliepia, tik tada galima sėstis už stalo. Jei šeimoje yra gyvūnų, pirmiausia reikia pamaitinti juos. Šventraščiai sako, kad apskritai negalima valgyti, jei esame stebimi kiaulės, šuns ar katės. Deja, žmonės su gyvūnais pernelyg susidraugauja, kartu sėda už stalo, valgo iš tos pačios lėkštės, taip užteršdami savo sąmonę.

Valgyti ne namie yra nepalanku, nes suvalgome ne tik maistą, bet ir jį gaminusio žmogaus energiją. Net ir prabangiausiame restorane energine prasme gali būti nešvaru, maistas pakartotinai šildomas, gaminamas iš netinkamų produktų ir, svarbiausia, neaukojamas Dievui. Valgant pas draugus, kurie maisto neaukoja, už jį padėkoti Dievui reiktų mintyse. O pietaujantiems darbe geriausiai neštis savo maistą.

Maistas nėra vien žmogaus gyvybę palaikantis ir energiją teikiantis išteklius. Iš tiesų jis gali kur kas daugiau. Jei maistas gaminamas su meile, atsidavimu ir mintimis apie Dievą, jei jis pirma aukojamas Jam ir tik tuomet valgomas, jis mus kilsteli dieviškumo link, nes prasadam – tai Dievo malonė, kurią gali patirti kiekvienas.